Kauno senamiesčio gatvelėje, nedideliame servise su kavos kvapu tvyrančiu ore, meistras Rimantas jau dvidešimt minučių sukiojo telefoną rankose. Ne todėl, kad skambintų klientui – jis fotografavo techninę schemą, įsuktą į italų kalbos tekstą, ir bandė suprasti, ką reiškia žodis „guarnizione”. Pasirodo, tai tiesiog tarpiklis. Bet kol iki to susigaudė, praėjo pusvalandis.
Tokia scena Kaune – visai ne retenybė. Kavos aparatų remontas čia tapęs savotišku amatu, kuriame techninės žinios susipina su lingvistiniais galvosūkiais. Juk brangūs itališki ir vokiški aparatai – Saeco, De’Longhi, Jura, Gaggia – atkeliauja pas mus su originaliomis instrukcijomis, o dažnai ir su vidiniais programavimo meniu, kurie taip ir liko neišversti į lietuvių ar bent jau anglų kalbą.
Kai kavos aparatas kalba itališkai, o meistras – tik lietuviškai
Paklausus keleto Kauno meistrų, kaip jie tvarkosi su šia kalbine painiava, atsakymai skambėjo panašiai – juokdamiesi prisipažįsta, kad be internetinio vertėjo dabar jau sunkiai įsivaizduoja darbo dieną. Kas anksčiau reikalavo skambučio kolegai, kuris „šiek tiek moka vokiškai”, dabar išsprendžiama per kelias sekundes telefone.
Ir čia slypi įdomus dalykas – ne bet koks vertimas tinka. Techninė kalba yra sava rūšis pragaro. Google Translate kartais išverčia taip pažodžiui, kad prasmė dingsta visiškai. Vienas meistras pasakojo, kaip vokiškas „Entkalkung” (kalkių šalinimas) programa kartais išverčiama kaip kažkas apie „iškalkinimą”, ir jeigu nežinai konteksto, gali pagalvoti, kad reikia keisti visai kitą detalę.
Būtent dėl to dažnas meistras dabar renkasi ne paprastą vertėją, o tokį, kuris leidžia įkelti visą sakinį ar net nuotrauką su tekstu – taip išverčiamas ne pavienis žodis, o visas kontekstas. Kai kurie naudoja DeepL, teigdami, kad techninius tekstus jis verčia tiksliau nei kiti įrankiai, ypač kai kalba eina apie vokiečių kalbos sudėtingus sudurtinius žodžius, kuriuos sudėti į vieną prasmingą sakinį kartais ir gimtakalbiui sunku.
Instrukcijų archyvas, kurio niekas neplanavo sukurti
Įdomu tai, kad daugelis meistrų per metus susikaupia savotišką asmeninį archyvą – išverstų terminų, schemų aprašymų, dažniausiai pasitaikančių gedimų pavadinimų kita kalba. Tai tampa tokiu pat darbo įrankiu kaip atsuktuvas ar multimetras. Vienas meistras juokėsi, kad jo telefono nuotraukų galerijoje daugiau vokiškų techninių sąvokų nei asmeninių nuotraukų.
Šis reiškinys, be abejo, kalba ir apie platesnę tendenciją. Kauno miestas, kaip ir visa Lietuva, vis labiau integruojasi į europinį techninių paslaugų tinklą, kuriame įranga keliauja iš vienos šalies į kitą greičiau nei spėja atsirasti lokalizuoti vertimai. Gamintojai tiesiog nespėja ar nemato prasmės versti kiekvieną mažo aparato modelio instrukciją į visas Europos kalbas – todėl atsakomybė krenta ant paties meistro pečių.
Kita vertus, nemažai daliai klientų tai visiškai nerūpi. Jiems svarbu vienas dalykas – ar kavos aparatas vėl darys kavą. Kas vyksta serviso užkulisiuose, kokie iššūkiai kyla verčiant italų techninę terminologiją, lieka už scenos. Bet būtent ten, tose nematomose smulkmenose, ir slypi meistro profesionalumas.
Kai atsuktuvas susitinka su klaviatūra
Šiandieninis meistras Kaune – tai keistas hibridas tarp senosios mokyklos amatininko ir šiuolaikinio technologijų vartotojo. Rankos tebemoka tai, ką moka rankos – atskirti geros bulverio garso toną nuo blogo, pajusti, kada spyruoklė netinkamai įtempta. Bet galva jau seniai priprato kreiptis pagalbos į ekraną, kai reikia suprasti, ką iš tikrųjų reiškia paslaptingas vokiškas terminas ant plokštės.
Galbūt būtent šis derinys – tradicinis amatas plius skaitmeninis pagalbininkas – ir yra tas atsakymas, kodėl senosios kavos mašinos Kaune vis dar veikia ir po dešimties metų. Ne todėl, kad meistrai mokėtų visas Europos kalbas. O todėl, kad išmoko naudotis tuo, kas po ranka, kai kalba tampa kliūtimi tarp gedimo ir jo sprendimo. Ir tai, ko gero, geriausiai apibūdina šiuolaikinį amatininką – jis nebūtinai žino viską, bet visada žino, kur ieškoti atsakymo.